Pranciška  Mačiulytė  gimė gegužės 22 dieną 1906 metais Kalvių kaime, Mačiulynėje – sodyboje ant vaizdingo Armenos upelio šlaito, Veliuonos parapijoje.

                            Audriaus Mačiulio, Jono prisiminimai apie mylimą Tetą Pranutę ir jos šeimą

Nedaug  yra informacijos apie Pranciškos (tetos Pranutės) vaikystę, bet išlikusiose jos jaunystės nuotraukose matome aktyvią visuomenišką asmenybę. Ji buvo ir Pavasarininkė (Lietuvių katalikų jaunimo federacija „Pavasaris“ arba Pavasarininkai – katalikiška jaunimo organizacija, veikusi 1907–1940 m.) ir  Lietuvos Šaulė (Lietuvos šaulių sąjunga – sukarinta visuomeninė organizacija įkurta 1919m. Veikla apima įvairias sritis: karinę, fizinio lavinimo, tautos kultūrinio ugdymo, ugniagesybos ir kt..) Jei teisingai prisimenu savo Tėvelio – jos brolio Jono pasakojimą, tai Pranciška dainavo ir Veliuonos miestelio ir bažnyčios choruose.

Apie 1943 metus (tiksli vedybų data kol kas nenustatyta) Pranciška ištekėjo už Kazimiero Cvirkos, Kazio sūnaus.  Mano Tėvelis Jonas Mačiulis pasakojo, kad jo Mama (Pranciška Mačiulienė, Ročkaitė) nebuvo laiminga tokiu jos gyvenimo partnerio  pasirinkimu ir bandė atkalbėti (dėl jo artimųjų ligų ir neūkiškumo). 

1944m balandžio mėnesį Pranciškai gimė vienintelis palikuonis – sūnus Justinas. Teta Pranutė pasakojo, kad būdamas 9 metukų Justinas labai sunkiai persirgo meningitu ir to pasekmėje jam pradėjo sunkiai sektis mokslai. Baigęs mechanizatoriaus kursus Justinas dirbo kolūkyje. Justinas buvo visada malonus ir paslaugus, kaip ir jo mama. Į darbus su traktorium išvažiuodavo vos prašvitus – visada trumpam pažadindavo su labai triukšmingu benzininiu starterio varikliuku užvesdamas pagrindinį traktoriaus Belarus dyzelinį variklį.  Justinas buvo vedęs Reginą Mačiulaitytę, bet vaikų jie nesusilaukė. Aš Reginą atsimenu, kaip labai malonią, gražią,  jauną, paslaugią merginą, puikiai sutariančią su anyta. Nežinau jokių detalių ir tvirtinti negaliu, bet tikriausiai Justiną su Regina išskyrė alkoholis.  

Kiek žinau ir Pranciška ir Kazimieras, o vėliau ir Justinas, visą savo gyvenimą dirbo žemės ūkyje.  Kolūkio laukuose nepriklausomai nuo oro, žiemos ar vasaros, sausros ar liūčių, kartais net iki gilių sutemų, o po to dar reikėjo ir  savo ūkiu pasirūpinti. Iš savo vaikystės atsimenu, kad tetėnas Kazimieras iš pradžių prižiūrėjo 2 kolūkio arklius, o vėliau, matyt išėjęs į pensiją, tik vieną … kažkaip man būdavo liūdna žiūrėti, kai dvikinkį vežimą ir laukais, ir ypač kai į statų šlaitą su šienu iš Armenos lankos  traukdavo ne dviese, bet vienas likęs sartis,o gal bėris…  

Be paukščių – vištų (kurias kartais nunešdavo Armenos vanagai), žasų, kalakutų,  augino (laikė) kiaules ir karves. Oi kokie skanūs buvo lašiniai ir skilandžiai. Klėtelėje, kur vasarą dažniausiai miegodavau, jų skaniai kvepiančių kabojo nemažai.

Vėlesniais metais liko tik vištos ir juodmargė karvė, bet karvė buvo puiki – jos pienas buvo ir riebus ir duodavo jo daug. Taip Teta prisidurdavo prie pensijos  – pieninė supirkdavo sukauptą pieną bidonais (aliuminio uždaroma talpa) porą kartų per savaitę. Kuo pienas buvo riebesnis tuo didesnis buvo įkainis už litrą.

Užtekdavo jo šviežiai pamelžto ir mums vasarotojams  – o kokia nepakartojama šviežiai saldi būdavo iš mano paties sukamo separatoriaus varvanti grietinėlė. Nepakartojamas skystos (takios) grietinės su blynais skonis, varškės sūriai, nepamirštamas ir šulinyje atvėsintas sūdytas tikras sviestas.   

O medus koks skanus buvo! Šviežias su koriais! Tik bitės buvo piktos – sunkiai prisileisdavo apie avilį nušienauti – teko keletą kartų klėtelėje, ar virtuvėlėje slėptis. Bet ir jos, kaip ir visas ūkis, pamažu traukėsi… kasmet mažėjo  ir iš 10-ties, ar net daugiau, galiausiai tik 4 avilius kartu su vasaros virtuvėle Tėvelis perkėlė į Vyturynę  (Veverskių žemėje ant paties Nemuno šlaito) kai Mačiulių sodyba buvo numelioruota (sulyginta su žeme).    

Po mažai apmokamų darbų kolūkyje ir savo ūkyje, pasirūpinti sodyba matyt neužtekdavo nei jėgų, nei lėšų  – žiūrint į 1960 metų nuotraukas, pastatai atrodo liūdnokai. Galiausiai gyvenamasis namas buvo renovuotas, manau apie 1965-1968 metus – perplanuoti kambariai, sutvarkyta elektra, įrengtos medinės grindys vietoje aslos, pastatyta krosnis. Aš asmeniškai, senosios trobos neatsimenu, nors tikriausiai esu joje buvęs ir tikriausiai ne vieną  naktį nakvojęs.  Kažkurią 70-ųjų metų vasarą name atsimenu stiprų mazuto kvapą ir tetos paaiškinimą apie kovą  po renovacijos,  su sienojus ir grindis užpuolusiu grybu. Kiti ūkio pastatai per savo egzistenciją nuo 1910 metų tokio dėmesio  – renovacijos iki savo gyvenimo pabaigos taip ir nesulaukė.

Kažkur apie 1972 metus po sėkmingos inkstų akmenų pašalinimo operacijos, bet nesėkmingos reabilitacijos tetėnas Kazimieras gavo trūkį  – susidarė skausminga pilvo išvarža. Baigėsi bet kokie Kazimiero ūkio darbai  ir teko jam visą likusį gyvenimą vaikščioti su specialiu diržu ant pilvo. Justinas tuo metu jau turėjo rimtų iššūkių su alkoholiu – bandymai  tais laikais gydytis  (uždarydavo porai savaičių ir kelis kartus per dieną po vaistų sukeliančių pykinimo reakciją į alkoholį versdavo išgerti degtinės) nedavė ilgalaikių rezultatų  ir taip visi ūkio darbai galiausiai  nugulė ant tetos Pranciškos pečių. Manau būtų buvę dar liūdniau, jei ne vasarojančio dėdės Zigmanto galingi pečiai ir darbščios rankos. Ir mane paauglį jis Kalviuose išmokė daugelio ūkio darbų – kaip dalgį išplakti, išmokė kad žolę reikia pjauti, o ne kirsti :), išmokė kaip pradalgę varyti, išmokė kaip nepavargstant dviese rastus pjauti, kaip malkas kapoti. Kalviuose išmokau ir kaip šieną šakėmis į vežimą, ar į kupetas, ar klojime, ar į tvarto palėpę sukrauti ir sutrombuoti, kad negriūtų. Išmokau, kad miegot klojime ant šieno smagu  tik praėjus keletui dienų po jo sukrovimo, kada milijonai vabaliukų jau būna išsilakstę :).

Galiausiai, 1976 metais Justinui tragiškai žuvus, matyt buvo nutarta bandyti persikelti gyventi į miestą. Nesu girdėjęs šio fakto iš savo Tėvelio Jono Mačiulio, bet Rima Mačiulytė, Tomo sako, kad buvo specialiai pakoreguotas Kalvių kaimo melioracijos 1979-1980m. projektas  ir to pasekoje už sulygintą su žeme sodybą buvo gauta išmoka įgalinusi Prancišką ir Kazimierą Cvirkus persikelti  gyventi į Kauną, kažkur labai netoli nuo tada jau gyvenusių Kaune sesutes Anelės ir Antano Rybelių.      

1983 metų lapkričio mėnesį eidama 77 metus Pranciška Cvirkienė (Mačiulytė) Kauno mieste išėjo amžinam poilsiui. O 1985 metų lapkričio mėnesį eidamas 81 metus ir Kazimieras Cvirka, Kazio išėjo amžinam poilsiui.  Visi trys Justinas, Pranciška ir Kazimieras palaidoti Veliuonos miestelio kapinėse (1 kvartale, kapas nr 509).

Tokia iš šalies suregistruotų esminių Pranciškos šeimos gyvenimo  faktų santrauka skamba liūdnai, bet patikėkit, teta Pranutė, kad ir sunkiu savo gyvenimu mokėjo džiaugtis ir svarbiausia mokėjo tuo džiaugsmu dalintis. Neprisimenu jos piktos ar suirzusios – visada maloni, visada besirūpinanti. Matyt tie Pavasarininkų, Šaulių ir katalikų tikėjimo idealai iš jaunystės lydėjo ir vedė ją per visą gyvenimą. Kokie skanūs būdavo tie jos  cukriniai iš atlaidų atvežti saldainiai.

Tetos Pranciškos meniškumas nebuvo apribotas vien dainavimu. Nežinau, ar iš savo Mamos, ar iš šalies buvo išmokusi puikiai  austi ir audė savo laiku labai nemažai. Mano Mama Eugenija Mačiulienė Šimanskytė grįžusi iš tremties, kol negavo leidimo gyventi ir įsidarbinti Vilniuje, kurį laiką  gyveno Kalviuose pas tetą Pranutę. Savo pasakojimuose mano Mama labai aukštino tetos Pranutės meninius sugebėjimus – gyrė ir sakė išmokusi iš jos derinti spalvas ir raštus, išmoko verpti ir austi, išmoko natūraliom priemonėm dažyti siūlus. Asmeniškai nesu matęs tetą audžiant, tik mačiau klėtelėje stovinčias dvi apleistas, bet puikiai išsilaikiusias audimo stakles. Kiek atsimenu vienos buvo didelės – matyt patalynei ar užklotams , kitos šiek tiek mažesnės – gal juostoms ir rankšluosčiams? Koks tų audimo staklių likimas nežinau.   

Ilsėkitės ramybėje teta Pranute, broliuk Justinai, tetėne Kazimierai. Esu be galo Jums dėkingas už tas nuostabias Kalvių vasaras Jūsų globoje.